ištremtinis

ištremtìnis, -ė smob. (2) prievarta iškeltas iš gyvenamosios vietos žmogus, ištremtasis, tremtinys: Nebeatrašą į jo laiškus, tarsi užmiršę apleistą ištremtinį LTII231. Vienas ištremtinis aprašo savo jausmus rš.